Skirtumai tarp introvertų ir ekstravertų rūpinantis emocine sveikata

Ekstraversija ir introversija - tai šiais laikais neretai sutinkami psichologiniai terminai, kuriuos dažniausiai suprantame kaip žmonių polinkį bendrauti arba atvirkščiai - vengti socialinio gyvenimo. Iš tikrųjų viskas yra kiek sudėtingiau - ekstraversija ir introversija specialistų daugiausiai apibūdinamos kaip būdai, kuriais žmogus semiasi energijos santykyje su savimi ir aplinkiniais. Ekstravertai dažniausiai jėgų semiasi iš socialinių veiklų, jie linkę plėsti savo akiratį, kuo daugiau patirti, pamatyti, o introvertai - iš savo vidinio pasaulio, apmąstymų bei patiriamų jausmų.

Psichologijos mokslų daktarės M. O. Laney (2002) teigimu, ekstravertai siekia savo patirčių platumo, gausos, o introvertai - gylio, turtingumo. Šveicarų psichiatras-psichoterapeutas C.G. Jung (2013) ekstraversiją ir introversiją suprato kaip žmogaus santykį su objektu (tuo, kas yra išorėje, už suvokiamo "aš" ribų), kai ekstravertai yra labiau orientuoti į "objektą", o introvertai - "subjektą" (save patį). Žinoma, C. G. Jung manymu, introversijos negalima sieti su egocentriškumu ar perdėtu subjektyvumu, nes kiekvieno iš mūsų pasaulio pažinime dalyvaujame tiek mes patys, tiek tai, ką pažįstame. Dėl šios priežasties tampa neįmanoma, jog skirtingi žmonės kokį nors reiškinį ar situaciją suvoks visiškai taip pat. Paprasčiau tariant, introvertai pažindami pasaulį daugiau informaciją "perleidžia per save", o ekstravertai daugiau "svorio" suteikia tam, ką suvokia išorėje.

Nors tyrimais yra įrodyta, jog tiek ekstraversija, tiek introversija, kaip asmenybės bruožai, yra paveldimi, nėra daug žmonių, kuriuos galėtume vadinti absoliučiai ekstravertiškais ar introvertiškais. Turbūt daugelis iš mūsų galėtume prisiminti žmogų, kuris yra itin komunikabilus, "kompanijos siela" didelėse grupėse žmonių, tačiau labiau intymesnėje aplinkoje gali tapti daug mažiau atviraujantis. Taip pat, dalis introvertų gali jausti socialinį nerimą didesniame žmonių būryje, tačiau mažesnėje grupėje tampa daug labiau socialiai aktyvūs. Tai parodo, jog kiekvienas iš mūsų skirtingomis aplinkybėmis galime pasižymėti kitokiomis psichologinėmis charakteristikomis.

Psichologai siūlo ekstraversiją ir introversiją įsivaizduoti kaip du skirtingus kontinuumo galus, kuriame, skirtingomis sąlygomis, mes nukeliaujame labiau į vieną ar kitą pusę. Šalia šių sąvokų vis dažniau įvedamas ir naujas terminas "ambiversija", kuris galėtų būti įsivaizduojamas kaip esantis šios skalės viduryje. Ambivertais save galėtų laikyti žmonės, turintys beveik po lygiai ekstravertiškų ir introvertiškų savybių. Tai tie, kurie mėgsta ir kuriems reikia bendravimo, tačiau po ilgesnio laiko socializavimasis ima varginti, norisi atsitraukti, skirti laiko savo vidiniam gyvenimui.

Sunkumai, su kuriais dažniausiai susiduria ekstravertiški ir introvertiški žmonės. Kaip sau padėti?

Ekstraversija ir introversija turi savų pranašumų, praturtinančių kiekvieno žmogaus patirtį, tačiau kaip ir kiekvienas reiškinys - savų ribotumų. C. G. Jung (2013) teigimu, ekstravertiški asmenys gali per mažai dėmesio kreipti į savo subjektyvius tiek psichologinius, tiek fizinius poreikius, nes juos suvokia kaip per mažai "objektyvius". Pavyzdžiui, kartais žmonės gali būti linkę slopinti išgyvenamą savo vienišumo jausmą, nes mato, jog aplink save turi daug artimųjų, draugų, todėl objektyviai tokia situacija neatrodo "vieniša". Vis dėlto, galbūt žmogus nedrįsta savo artimiausiems pasipasakoti, kas jį iš tikrųjų neramina, liūdina arba tarp visų aplinkinių nėra tokio žmogaus, kuris galėtų jam sukurti saugią ir išklausančią aplinką. Ekstravertams derėtų dažniau įsiklausyti savęs, kūno siunčiamų "signalų", sustoti prie savo išgyvenamų jausmų. Dažnai jie patys gali nekreipti dėmesio ar nepastebėti suprastėjusios fizinės ar psichologinės savo sveikatos, tačiau tą pastebi jų artimiausi žmonės - vertėtų jų paklausyti. Taip pat, ekstravertams vertėtų nevengti kalbėti apie savo vidinius išgyvenimus, o jei nesijaučia turintys su kuo saugiai pasikalbėti, galima kreiptis ir į specialistus, pavyzdžiui - psichologus, emocinės paramos linijas.

Vienas iš sunkumų, su kuriais susiduria introvertiški žmonės, yra tai, jog Vakarietiškose kultūrose labiau nei kitose skatinama ir palaikoma ekstravertiška pozicija. Lawn ir kitų (2018) teigimu, Vakaruose daugiau paplitusi nuostata, jog introversija yra "ekstraversijos deficitas". Introvertai dažnai apibūdinami kaip "tylūs", "uždari", "neįsitraukę", o vakarietiškose kultūrose vertinamas ekspresyvumas, asmeninė jėga. Psichologo atliktame tyrime atsispindi, jog introvertiški žmonės, kurie introversiją suvokė kaip ekstraversijos trūkumą, labiau norėjo būti ekstravertiškais. Rezultatai atskleidė, jog introvertai, kurie jautėsi patogiai su savo introvertiškumu, pasižymėjo didesniu autentiškumo jausmu, kuris tiesiogiai susijęs ir su savo psichologinės gerovės išgyvenimu. Vadinasi, vienas iš svarbiausių kriterijų norint jaustis gerai, yra suprasti savo introvertiškumą kaip unikalią savybę, o ne kaip trūkumą, bei prisiminti, jog galbūt gyvename visuomenėje, kuri ne visada įvertina introvertiškumo teigiamas puses.

Kalbant apie bendrą emocinę gerovę, introvertams būtų svarbiausia gerbti ir patenkinti savo norą pabūti vienam. Introvertiški žmonės turi daug vidinio aktyvumo, todėl stimuliacija iš išorės gali pernelyg sužadinti ir versti jaustis prastai (Laney, 2002). Introvertams svarbu ieškoti saugesnės, ramesnės aplinkos, su kuo mažiau išorinių dirgiklių, kurioje būtų galima skirti laiko savo vidiniam pasauliui ir taip atgauti jėgas. Taip pat, nesistengti būti "labiau ekstravertiškiems", net jeigu aplinka ir skatina kitaip. Būnant didesniame būryje žmonių, nekaltinti savęs, jei neįsitraukia į pokalbius tiek pat daug, kiek kiti, o prisiminti, jog galbūt tiesiog pasižymi kitokiomis asmeninėmis savybėmis. Juk visada galima su įdomiu žmogumi pakalbėti ar svarbų klausimą užduoti ir privačiai. Svarbu atrasti žmogų ar kelis, su kuriais galima svarbiomis temomis pasikalbėti intymesnėje, saugesnėje aplinkoje.

Žinoma, mes, žmonės, esame tarpusavyje gana panašūs, tačiau kartu ir labai skirtingi, todėl tiek esktravertiškiems, tiek introvertiškiems žmonėms derėtų užduoti sau klausimus, kas jiems patiems padeda atgauti jėgas. Pavyzdžiui, po kokios veiklos ar po pokalbio, su kokiu žmogumi jaučiasi energingesni, pailsėję, atsitraukę nuo rūpesčių? Galbūt reikėtų skirti laiko naujo laisvalaikio užsiėmimo paieškai? Žinoma, introvertiškiems žmonės gali būti sudėtingiau įsilieti į naują veiklą, ypatingai, jeigu joje dalyvauja didesnė grupė žmonių - tokiu atveju reikėtų savęs nespausti, duoti sau laiko įsilieti ir apsiprasti su nauja aplinka.

Ekstravertiškų ir introvertiškų žmonių emocinė sveikata COVID-19 pandemijos akivaizdoje

Žiniasklaidoje ir visuomenėje šiuo metu daug apkalbėta ir Covid-19 pandemijos įtaka žmonių psichikos sveikatai. Gubler ir kitų (2020) Šveicarijoje bei Schmiedeberg ir Thonnissen (2021) Vokietijoje atlikti tyrimi atskleidė, jog jų šalyse gyvenančius ekstravertiškus žmones labiau paveikė ne pati pandemija, o įvestas karantinas ir su juo atsiradę socialinio gyvenimo ribojimai. Gubler (2020) teigimu, Šveicarijoje įvestas karantinas ekstravertus neigiamai paveikė tuo, jog jie rečiau galėjo susitikti su kitais žmonėmis, gauti socialinio palaikymo bei taip išreikšti savo emocijas, kas lėmė didesnį vienišumo jausmą, sumažėjusį savo subjektyvios gerovės jausmą.

Introvertiškiems žmonėms socialinis gyvenimas turėjo kiek mažiau reikšmės (Gubler ir kiti, 2020), tačiau buvo pastebėta, jog įvestas karantinas labiau neigiamai paveikė tuos introvertus, kurie naudojo neadaptyvius emocijų reguliavimo būdus. Pavyzdžiui, buvo linkę pernelyg išdidinti savo sunkumus, kūrė pačius blogiausius galimus pandemijos scenarijus, nemokėjo atsitraukti nuo savo problemų ir negatyvių minčių, skirti laiko poilsiui, kaltino save dėl patiriamų sunkumų.

Šie rezultatai parodo, jog ekstravertams yra itin svarbu išreikšti savo jausmus, gauti palaikymo iš kitų žmonių. Karantino situacijoje ekstravertiškiems žmonėms būtų itin svarbu nenutraukti bendravimo su aplinkiniais: bendrauti ir aktyviai dalyvauti socialinėse medijose, kalbėtis su artimaisiais telefonu, vaizdo skambučiais, net jei toks bendravimas ir neatrodo toks pats kokybiškas, kaip "akis į akį". Žinoma, introvertams tiek pat svarbu palaikyti ryšį su aplinkiniais, kiek ir ekstravertams, tačiau svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kaip elgiasi su savo išgyvenamomis emocijomis. Tai yra, stiprinti viltį ribojant neigiamos informacijos skaitymą ir klausymą, ieškoti būdų, veiklų, kurios padeda atitraukti mintis nuo sunkumų bei sudėtingos pandeminės situacijos.

Apibendrinimas

Taigi, ekstraversija ir introversija yra įgimtos asmenybės socialinės savybės. Ekstravertai yra labiau orientuoti į išorinį pasaulį, savo patirčių gausą ir platumą, o introvertai - į savo vidinį pasaulį, patyrimų gylį bei turtingumą. Nors dauguma mūsų nesame absoliučiai ekstravertiški ar introvertiški bei skirtingomis aplinkybėmis svyruojame ekstraversijos-introversijos kontinuume, egzistuoja tam tikros ypatybės, į kurias vertėtų atkreipti dėmesį rūpinantis savo emocine gerove. Ekstravertiškiems žmonėms vertėtų nepamiršti savęs paties - savo kūno siunčiamų signalų, išgyvenamų jausmų, dažniau sustoti ir paklausti savęs "kaip aš jaučiuosi?". Taip pat, patenkinti savo bendravimo poreikius, gauti palaikymo, išreikšti savo emocijas net ir tada, kai aplinkybės tai apsunkina, pavyzdžiui, COVID- 19 pandemijos metu. Introvertams pirmiausiai reikėtų priimti savo introvertiškumą kaip unikalią savybę bei nepasiduoti aplinkos spaudimui "būti ekstravertiškesniu". Rasti laiko pabūti vienam, ramioje aplinkoje, su mažiau išorinių dirgiklių. Taip pat, turėti žmogų ar kelis, su kuriuo galima pasikalbėti saugiai ir atvirai. Tiek esktravertams, tiek introvertams derėtų užduoti sau klausimus: “po kokios veiklos aš jaučiuosi energingesnis?”, “su kokiu žmogumi pakalbėjęs jaučiuosi laimingesnis?” bei skirti laiko naujų veiklų paieškoms.